LP ne CD
Šiame skaitmenos pilname pasaulyje populiarumui pasmerkta viskas, kas pasižymi mobilumu, paprastumu naudoti yra pigu ir nesudėtinga. Taip atsitiko ir su kompaktiniais diskais. Suprantu kodėl kompaktiniai diskai pakeitė vinilines plokšteles, kasetes ir visas prieš tai buvusias audio laikmenas. Jie mažesni, juos naudojant galima sėkmingai susipiratauti gausybę muzikos failų, o kas svarbiausia tai laikmena skirta ne tik muzikai, o ir filmams ir visokiems kitokiems failams pagal poreikį.
Be abejonės dėl skonio nesiginčijama, bet neabejoju, kad jei dauguma galėtu pasiklausyti to paties įrašo iš plokštelė ir kompaktinio disko pajustu akivaizdų skirtumą. Muzikos pardavimai, parsisiuntimai ir visokie kitokie muzikos gavimo būdai kas met vis auga, o vinilų pardavimai išlieka tokie patys. Tad galima sakyt, kad vinilinių plokštelių pardavimai kas met auga. Ir tai džiuginantis faktas. Vis daugiau žmonių įvertina analoginio skambesio privalumus prieš skaitmeninį skambesį. Ir neveltui yra sakoma, tai kas sukurta geriausia yra sukurta daug seniau nei prieš 1990 metus. Tuomet kai natūralus maistas kainavo pigiau už sintetinį ir maisto papildai buvo tik kraštutinė priemonė nenorint nukentėti nuo vitaminų trūkumo. Tuomet ir audio technika buvo kuriama kitaip.
Todėl aš vertinu būtent senąsias plokšteles ir senuosius patefonus (nors tai ne vieninteliai dalykai kurie buvo anksčiau buvo gaminami geriau). Be abejonės, naujieji patefonai skleidžia daug skaidresnį garsą, nebėra to treškėjimo kuris mane žavi. Aišku jų kaina yra atitinkama. Negalint patefonui su visais atributais išleisti virš 20 tūkst. litų tenka rinktis seną techniką.
Mano pirmas įspūdis pradėjus groti plokštelei buvo teigiamas. Silpnas traškęsys iškarto nukelia mane į kokius aštuonesdešimtuosius, nors ir gimęs tada nebuvau. Minkštas skambesys, iškarto įtraukia į garsų jūrą. Nu pirmo akordo iki cektelėjimo įspėjančio, kad įrašas baigėsi.