Simfukai, svajonės arba dėl ko aš prisiminsiu paskutinįjį skambutį
„Tikrai nesitikėjau, kad jaunimas Alytuje gali būti toks aktyvus ir šaunus“, - nuskambėjo žodžiai iš kažkokio žmogaus lūpų po gegužės 16 dieną (penktadienį) Alytaus Kultūros ir komunikacijos centre įvykusio bendro Vilniaus B. Dvariono DMM (dešimtmetė muzikos mokykla) simfoninio orkestro („Simfukų“) ir Alytaus „Svajonės” koncerto (plačiau čia).
Renginį vedė Radijo stoties FM99 direktorius ir laidų vedėjas Liudas Ramanauskas, jame skambėjo T. Albinoni koncertas obojui ir orkestrui C-dur I dalis (solistė Olivija Popovaitė), A. Vivaldi koncertas smuikui ir styginių orkestrui a-moll I dalis (solistas Andrius Malinauskas), A. Bellini koncertas obojui ir orkestrui Es-dur I dalis (solistas Simonas Vaškys), E. Grieg koncertas fortepijonui ir simfoniniam orkestrui a-moll I dalis (solistas Kšištof Markevič), L. Tieshan & M. Yuan “Yao”, L. Bernstein “West Side Story”, A. L. Webber “Concert Celebration” ir M. Ravelio “Bolero”.
Aš pati visą koncertą suskirsčiau į tris neatskiriamas dalis:
- „Simfukų“ programa;
- „Svajonės“ programa;
- Bendras gėris.
Norėčiau pasidalinti subjektyviais įspūdžiais apie kiekvieną iš jų.
Atvirai pasakius, aš ir pati nesitikėjau, kad jaunimo simfoniniai orkestrai gali prilygti ar net pranokti suaugusiųjų (pvz., Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui) orkestrus. Kodėl miniu nacionalinį? Dėl to, kad dieną prieš tai toje pačioje salėje būtent jo ir klausiausi (plačiau apie tai čia), tačiau jaunimas mane įtikino labiau. Žinoma, tam gali būti įvairių priežasčių, kai kurios jų net labai subjektyvios (mano savijauta, parinkti kūriniai ir t.t.), bet netikėtumai visada palieka didesnį įspūdį.
Apie aktyvų muzikinį Alytaus jaunimo (daugiausia Muzikos mokyklos mokinių) gyvenimą buvau jau girdėjusi, tad daugiausia nuostabos kėlė B. Dvariono „simfukų“ solo atlikėjai. Vilniečiai grojo minėtus T. Albinoni, A. Vivaldi, A. Bellini, E. Grieg kūrinius.
Su močiute, išklausiusios T. Albinoni koncerto obojui ir orkestrui C-dur I dalį (solistė Olivija Popovaitė) ir A. Bellini koncerto obojui ir orkestrui Es-dur I dalį (solistas Simonas Vaškys), per pertrauką nutarėme, kad groti obojumi turėtų būti sunku ir tai tikriausiai reikalauja labai daug pastangų (ji dar prisiminė S. Povilaitį, kalbėjusį, kad po tiek metų negrojimo šiuo instrumentu džiaugsis vien išleidęs menkiausią garsą), ir likome tiesiog sužavėtos tų dviejų solistų stiprybės.
Žinoma, kiekvienas instrumentas reikalauja jėgų, todėl dar didesnę šypseną sukėlė kito solisto, Andriaus Malinausko, pasirodymas scenoje. Įsivaizduokite: į sceną įnešama dirigento pakyla (kurios prieš tai arba nebuvo, arba aš nepastebėjau), po kelių akimirkų į ją įžengia smuiku nešinas mažas simpatiškas vaikas (tikriausiai kokių 6-7 metų, nors aš galiu ir klysti, nes apie amžių sprendžiu tik iš pažiūros). Publikoje – tikra sumaištis. Mano močiutė nustebusi teištaria: „va“. O Andrius lipa ant pakylos, patikrina savojo instrumento dermę ir duoda ženklą dirigentui, jog yra pasiruošęs. Man dar kartą taip stebuklingai buvo patvirtinta nuomonė, kad amžius tikrai nereiškia nieko. Noras yra viskas. Ir darbas. Klausiausi ir, atleiskit už ne patį gražiausią žodį, kaifavau: linksėjau galva, nesuvaldžiau judančių kojų ir pašiurpusios odos. Ir pabandykit dabar man įrodyti, kad klasikinė muzika yra nuobodi: solo grota tikrai puikiai, maža to, nenutiko taip, kaip kartais nutinka, kad prie to solo atlikimo orkestro grojimas tiesiog „nepritampa“, lieka tarsi fonu.
Viskas buvo taip suderinta, nušlifuota (aš – ne muzikė, tad, jei ir būta klaidų, jos nebuvo labai grubios, nes nepastebėjau), o dirigentas Modestas Pitrėnas (apie jį tikrai vertėtų parašyti atskirą straipsnį, o vienas tokių čia, o čia netgi galima rasti vieną kitą kūrinį mp3 formatu) orkestrą valdė tiesiog puikiai.
Dar viena malonumo dozė buvo E. Grieg koncertas fortepijonui ir simfoniniam orkestrui a-moll I dalis su solistu Kšištof Markevič. Visų pirma (aišku, nelabai į temą, tiesiog subjektyvumas), mane visada žavi ilgaplaukiai vaikinai, iš pažiūros – neformalai, vilkintys kostiumą. Antra, beveik dievinu fortepijoną ir kūrinius, atliekamus juo. Pats kūrinys, galiu pasakyti, sužavėjo ne mane vieną, bet ir minėtąją mano močiutę, kuri, pavargusi nuo biologijos dėstymo, karts nuo karto apsilanko panašiuose renginiuose. Gal ir naivu taip manyti, bet tikiu, kad mes nebuvom vienintelės, kurios ta muzika mėgavosi, o plojimų lavina, žinoma, mano nuomonę tik patvirtins.
Po „pirmosios dalies“ kažkaip tikėjaus, jog alytiškiai arba gros panašiai, kaip vilniečiai, arba netgi prasčiau. Mažas patarimas: nebūkite tokie kvailiai, kaip aš, ir nesitikėkite nieko. Kodėl? Todėl, kad visada galite sulaukti staigmenos.
Staigmenų tikrai būta. Koncertas, bėgte bėgęs iš vienos dalies į kitą, su kiekviena jų vis stiprėjo ir augo, mano emocinė įtampa (nesuklysiu taip pavadinusi) taip pat. Šiurpulys jau tapo nuolatiniu palydovu, nes L. Tieshan & M. Yuan “Yao” ir L. Bernstein “West Side Story” buvo atlikti tikrai puikiai, su užsidegimu (dirigavo Daiva Martikonytė). Pirmojo kūrinio nebuvau girdėjusi, man patiko, antrasis, girdėtasis, irgi buvo išpildytas, galiu pasakyti, netgi išjaustas.
Geriausia, kas nutiko „antroje“ dalyje, - A. L. Webber “Concert Celebration”. Tie, kas žino kūrinius „Operos fantomas“, „Jėzus Kristus super Žvaigždė“, „Evita“, supras ir mano jaustą pilnatvę. Publika nepaisė „taisyklių“ ir plojo tarp kūrinio dalių, o aš tikriausiai pirmą kartą iš tiesų patyriau, ką reiškia „orkestro didybė“ (šia skambia fraze pavadintą klasikinės muzikos įrašų CD turiu namuose). Ir vėl kinkavau galva kaip kokia kumelė, trepsenau kojomis, dar stipriau jaučiau skruzdėlytes bėgiojant nugara ir kone patyriau nirvaną. Maža to, nors žodžių ir nebuvo, norėjosi juos dainuoti, tiesiog pakilti iš vietos ir visu balsu dainuoti, nes buvo pasiutusiai gera.
„Trečia“ dalis prasidėjo po nemenkos pertraukos (susodinti kone 130 vienoje scenoje tikrai neturėtų būti lengva), kurios metu aš vis mintijau: „kas dar nutiks, ką tokio šie žmonės gali išspausti iš „Bolero“ (Maurice Ravel)?“ Kūrinys, esantis mano jau minėtame CD („Orkestro didybė“), kurį mėgstu, - sudėtingas, nelengvas groti, tačiau jungtinis vilniečių – alytiškių orkestras ėmė ir, mano nuostabai, sugrojo. Ir dar kaip! Mano subjektyvumas kužda, jog, nors Vėberio „Concert Celebration“, kurį L. Ramanauskas dedikavo visiems abiturientams, tą vakarą šventusiems paskutinį skambutį, ir buvo vakaro kulminacija, tačiau „Bolero“ skambėjo taip pat puikiai. Koncerto vedėjas, pristatinėdamas jį, paminėjo sąvoką „muzikos siena“ (man tuo tarpu kilo asociacijų su Pink Floyd „The wall“, bet kas čia mane supaisys), kurios net negalėčiau jums tinkamai paaiškinti, reiktų tai išgirsti, tačiau tas kūrinys šią sąvoką itin atitiko: įsivaizduokit ~130 instrumentų, orkestro narių, grojančių su užsidegimu, dideliu garsu ir energija, ir galbūt suprasit, ką tai reiškia. Muzika tvyrojo ore, sukos aplink, tiesiogine to žodžio prasme užvaldė ir išnaikino mano mintis ir nešė kažkur, kur tik ji norėjo. Visa, ką galima buvo pajusti klausantis ir stebint Vilniaus ir Alytaus „simfukus“, tikriausiai geriausiai iliustruos publika, kūrinio pabaigoje, kuri sutapo su koncerto pabaiga, pakilusi ir audringai plojusi.
Paskutinis skambutis tikrai būna tik vieną kartą gyvenime, sutinku, tačiau savąjį prisiminsiu būtent dėl šio koncerto, o ne to, kas vyko mokykloje. Linkiu ir jums išgyventi kažką panašaus.
Nuotraukos iš bendros abiejų jaunimo simfoninių orkestrų repeticijos čia.
Jūsų Li.
Post Scriptum: dėkoju Muzikui už informavimą apie visus C ir Es dur/moll.
Rodyk draugams
Visai taip kaip tuninguotuose golfuose, nuo kurių dabar saugausi ausinėmis. Ir galiausiai vienas žmogus man parodė kaip turi skambėti garsas per garsiakalbius. Pasiklausęs grįžau namo, sudėjau visą superinę garso sistemą į dėžę ir nuvežiau vienam žmogui, kuris buvo kažkada klausęs ar parduodu. Gera dovana, sakė jis.
Šiomis dienomis, o gal reikėtų sakyti mėnesiais patraukė „ant“ poezijos dainuojamosios. Alina, 
